Iš vonių, kriauklių, klozetų, skalbyklų, indaplovių išplaukia panaudoto vandens upės – nuotekos. Kiek vandens sunaudojame, tiek tenka sutvarkyti. Buityje nuotekos virsta problema, kuriai išspręsti turime surasti geriausiai mums tinkantį sprendimą. Nekalbėkime apie tuos, kurie įsivaizduoja, kad po manęs – nors ir tvanas. Kad ir nuotekų. Vis dar pasitaiko, kurie įsivaizduoja, kad šalia namų esanti išbetonuota duobė be dugno – geriausias nuotekų atsikratymo būdas. Toli gražu – tai nusikaltimas prieš gamtą ir kaimynus. Besinaudodami civilizacijos patogumais, pasinaudokime ir civilizuotais metodais.
Ką daryti su nuotekomis?
1. Nuotekas galima kaupti po žeme įrengtose talpyklose, rezervuaruose. Rezervuarai yra skirtingų talpų, juos rinktis reiktų atsižvelgiant į nuotekų kiekį, tačiau esmė ta pati – periodiškai teks samdyti įmonę, kad visas sukauptas turinys būtų išvežamas į atliekų utilizavimo įmones. Kaip dažnai tai reikės daryti, priklausys nuo nuotekų kiekio.
2. Įsirengiame nuotekų valymo įrenginį. Tačiau tokių rinkoje yra ne vienas, todėl tenka apsvarstyti, kokį pasirinkti.
Nuotekų valymo įrenginiai
Technologijos vis tobulinamos, tačiau apibendrintai nuotekų valymo įrenginius galima skirstyti į aeracinius ir anaerobinius (dar vadinami septikais). Tokio tipo valymo įrenginiai paprastai skirti individualių namų nuotekų valymui. Anaerobiniai nuotekų valymo įrenginiai (septikai) – tokį įrengimą paprastai galima pavaizduoti kaip „kelių šulinių“ sistemą – iš vienos kaupyklos nuotekos patenka į kitą ir palaipsniui išsifiltruoja. Jiems nereikia elektros ar kitokios priežiūros, bet išvalytas vanduo neatitinka aplinkossauginių reikalavimų. Paprastai tokiai sistemai taip pat prireikia papildomo valymo – specialiai įrengto grunto arba augalų ploto pagalbos perfiltruojant, ar kitokios valymo įrangos (pavyzdžiui, infiltracijos šulinio). Nors šis įrenginys ir kopijuoja labai paprastą, netgi gamtoje egzistuojantį būdą – prasiskverbti per gruntą ir pasinaudoti jo filtravimo galimybėmis, bet dažniausiai tai ir pakiša koją šią sistemą pasirinkusiems. Paprastą sistemą sumontuoti taip pat reikia įgūdžių, žinių, o savadarbiai įrenginiai paprastai tik pradeda teršti sklypą, gruntinius vandenis. Dar vienas jų trūkumas – septikams tinkamai sumontuoti reikia didesnio ploto. Sanitarinės apsaugos zonos taip pat padidėja. Nors toks nuotekų valymo įrengimas veikia ir neprižiūrimas, tačiau jų našumo negalima padidinti atsiradus didesniam nuotekų kiekiui. Taip pat sunku prižiūrėti, kad į aplinką nepatektų teršalai. Dėl vykstančių fermentacijos, rūgimo procesų yra nemaža tikimybė, kad laikas nuo laiko teks pajusti ir nemalonų kvapą. Šio valymo būdo tarnavimo laikas gana neilgas – šiek tiek daugiau nei penkeri metai – po to reikėtų įrenginėti naują valymo sistemą, sutvarkant senąją. Būtent dėl šių priežasčių tokių valymo sistemų įrengimas sunkesnis tiek teisiškai, tiek laikantis aplinkossauginių reikalavimų. Todėl vis daugiau individualių namų savininkų renkasi biologinius nuotekų valymo įrenginius.Aeraciniai arba biologiniai nuotekų valymo įrenginiai – tai galimybė išvalyti į vamzdžius suplaukusias nuotekas. Iš šių įrenginių vandenį, gautą išvalius nuotekas, galima vėl panaudoti – jis atitinka visus aplinkossauginius reikalavimus. Tokį vandenį galima išleisti į gruntą, atvirus vandens telkinius arba vanduo gali būti kaupiamas ir panaudojamas, pavyzdžiui, pievelės, gėlyno laistymui, automobilio plovimui. Tačiau tokią aukštą išvalymo kokybę gali pasiekti tik valymo sistemos, turinčios notifikuotos labaratorijos išduotus dokumentus, patvirtinančius nuotekų valymo įrenginių reikalavimus.Kaip rodo pats pavadinimas, šiems įrengimams reikalingas oro tiekimas, kad galėtų išgyventi nuotekų valyme dalyvaujančios bakterijos, todėl naudojama elektros energija. Jos sunaudojimo kiekis priklauso nuo orapūtės galingumo. Į eksploatacines išlaidas reikia įskaičiuoti ir tai, kad kartais tenka šalinti susikaupusį dumblą.
Biologinių valymo įrenginių veikimo principas
Nuotekos, vamzdžiais patekusios į biologinius valymo įrenginius, pereina keletą etapų, kol išsivalo, įvyksta skilimo procesai ir vanduo vėl tampa švarus.
1. nuotekos atkeliauja vamzdžiais iki grotuotos angos (mechaninėms, plastikinėms priemaišoms sulaikyti) ir patenka į biologinio valymo įrenginio rezervuarą. Jose gausu ne tik organinės kilmės teršalų, maisto likučių, riebalų, bet ir įvairios buitinės chemijos – skalbimo miltelių, valiklių, muilo ir kt. priemaišų. Vanduo taps švarus tik po kelių svarbių etapų.
2. anaerobinės (beorės) fermentacijos zonoje pradeda irti organinės medžiagos, pavyzdžiui, iš virtuvės atkeliavę pietų likučiai.
3. susidariusi masė susimaišo su aktyviuoju dumblu (jame gyvena bakterijų kolonija) ir patenka į denifitrikacijos zoną, t.y., bakterijos verčia nitratus į dujinį azotą, kuris išlekia į orą (tas pats vyksta ir su fosforu). Nitratų vėl gi gausu virtuvės ir tualeto nuotekose.
4. toliau laukia aeracijos zona (prisotinama oro) orapūtės pagalba. Šioje dalyje vėl vyksta cheminių medžiagų skilimo procesas – nitrifikacija.
5. vėliau skystis pro piltuvo formos angą patenka į nusodintuvo dugną, kur prabėga pro gerai suspausto dumblo sluoksnį ir išsivalęs išbėga iš įrenginio. Išsivaliusį vandenį galima kaupti ir panaudoti – gėlynams laistyti, automobilį plauti arba išleisti į melioracijos griovį ir pan. Kadangi vanduo patenka į aplinką, turime būti tikri, kad jis tinkamai išvalytas, atitinka visus aplinkosaugininkus reikalavimus. Tai gali garantuoti sertifikuoti biologiniai įrenginiai su Europos Sąjungos atitikties ženklu CE.